Aktyviai dėl geresnių įsidarbinimo galimybių neįgaliesiems kovojanti Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga (NSĮS) ir jos direktorius Gediminas Bartkus inicijavo didžiausios pasaulyje organizacijos, padedančios neįgaliesiems įsidarbinti, padalinio Europoje „Workability Europe“ atstovų vizitą. Lietuvai jis reikšmingas tuo, kad gali teigiamai paveikti neįgaliųjų įsidarbinimą, taip pat tai yra gerosios patirties ir patarimų sklaida.

"Workability Europe" prezidentas Hansas Vrindas
Turės teikti ataskaitas
Valakupių reabilitacijos centre vykusioje konferencijoje dalyvavo „Workability Europe“ prezidentas Hansas Vrindas (Danija), padalinio Prancūzijoje atstovas Fransua Kentzas, padalinio Briuselyje viešųjų ryšių specialistas Heneras Sorgas, taip pat prie NSĮS prisijungusių socialinių įmonių vadovai, Valakupių reabilitacijos centro vadovė Edita Šatienė, nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų atstovai.
H.Vrindo teigimu, šio pirmojo vizito prieš metus prie „Workability Europe“ prisijungusios NSĮS tikslas – pristatyti šios organizacijos veiklą Lietuvos valdžios institucijoms ir įvertinti neįgaliųjų įsidarbinimo galimybes, bendrą padėtį. Organizacija 22 Europos valstybėse turi daugiau kaip 4 000 atstovybių, iš jų 2 centrus Lietuvoje – tai jau minėti NSĮS ir Valakupių reabilitacijos centras.
Europos Sąjungos šalyse apie 45 proc. neįgaliųjų turi darbą, Švedijoje šis skaičius siekia 62 proc., Danijoje – 52 proc., o Lietuvoje dirba vos 25 proc. neįgaliųjų, tad nedarbas tarp jų siekia net 75 proc. Pasak G.Bartkaus, vadovaujančio NSĮS, neįgaliųjų integraciją į darbo rinką Lietuvoje riboja trys svarbiausi veiksniai: valstybė neturi pakankamai patirties, praktikos, o kartais ir nuoseklumo, įgyvendinant įvairiapuses integracijos priemones, visuomenei trūksta gebėjimo natūraliai priimti neįgalųjį, o patiems neįgaliesiems neretai neužtenka motyvacijos ieškoti darbo.
NSĮS šiuo metu priklauso 20 bendrovių, kuriose, 2011 m. gegužės duomenimis, dirbo 756 neįgalūs darbuotojai – daugiau nei trečdalis visų socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų.
Vertindamas Lietuvos padėtį „Workability Europe“ prezidentas buvo santūrus ir teigė, kad tai labai priklauso nuo šalių, su kuriomis lyginame, – štai, pavyzdžiui, Rytų Europos valstybių atžvilgiu esame išties pažengę, tačiau dar daug turime padaryti. Sukurta teisinė bazė tiek G.Bartkaus, tiek E.Šatienės, tiek socialinių neįgaliųjų įmonių vadovų vertinama palankiai, kas kita – jos laikymasis. Vienas šio vizito tikslų buvo „Workability Europe” prezidento pageidavimas gauti atsakingų Lietuvos institucijų žmogaus ir konkrečiai – neįgaliųjų – teisių užtikrinimo ir įgyvendinimo Lietuvoje ataskaitas. Tikimasi, kad tai paskatins aktyviau imtis neįgaliųjų ir žmogaus teisių apskritai užtikrinimo, mat tokia iš „Workability Europe“ gauta pastaba nedarytų garbės nė vienai valstybei ir, galbūt, priverstų dirbti.
Kalbėdamas apie skirtingą registruotų neįgaliųjų skaičių įvairiose šalyse H.Vrindas pabrėžė, kad tai nesusiję su tikruoju neįgaliųjų skaičiumi, kuris kiekvienoje valstybėje siekia apie 10 proc. visų gyventojų. Tiesiog įvairių šalių neįgaliesiems sudaromos palankesnės sąlygos, skiriamos pašalpos nėra vienodos, tad jokių privilegijų dėl neįgalumo negaunantys žmonės paprasčiausiai nesiregistruoja.
H.Vrindo duomenimis, jo vadovaujamos organizacijos pasiekimai – 1,2 mln. dirbančių neįgaliųjų visame pasaulyje. Tokių rezultatų padėjo pasiekti ne tik požiūris į neįgalųjį, atkaklumas, bet ir darbų diferencijavimas, atsižvelgiant į negalią: jie įvairuoja nuo dienos centruose vykstančių užsiėmimų, kurių metu kas nors daroma, kuriama, iki darbo ne namuose, jei neįgaliojo sveikata ir komunikavimo galimybės tai leidžia.

Palankesnių įsidarbinimo galimybių neįgaliesiems siekiantys
konferencijos organizatoriai - NSĮS atstovai

Atvykusius svečius diskusijai apie neįgaliųjų
motyvacijos stoką kvietė Edita Šatienė (viduryje)
Sugriežtinimas paskatino darbinti
F.Kentzas pristatė pokyčius, įvykusius Prancūzijoje įkūrus specialų įmokų fondą, mat kvotų sistema buvo įvesta jau seniai, bet neveikė. Didelio susirinkusiųjų susidomėjimo sulaukusi išties griežta sistema atrodo taip: kiekviena tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus įmonė, įstaiga ar organizacija turi būti socialiai atsakinga ir gali rinktis – ar darbins neįgalųjį, ar vykdys viešuosius pirkimus iš įmonės, kur dirba neįgalieji, ar mokės į specialųjį fondą, priklausomai nuo bendro darbuotojų skaičiaus. Pagal 1987 m. Prancūzijoje priimtą įstatymą, kiekvienoje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje, kurioje dirba daugiau kaip 20 žmonių, 6 proc. darbuotojų turi būti neįgalūs. Štai, pavyzdžiui, nedidelė įmonė, darbinanti 20–199 darbuotojus, nepriėmusi į darbą 6 proc. neįgaliųjų, kaip to reikalauja kvota, turi už kiekvieną nedirbantį neįgalųjį į specialų fondą sumokėti 3,5 tūkst. eurų, didesnei, 200–749 žmones darbinančiai įmonei, kiekvienas trūkstamas iki 6 proc. ribos neįgalusis kasmet kainuoja jau daugiau kaip 4 tūkst. eurų ir t. t. Vykusioje diskusijoje palankų požiūrį į panašios kvotų sistemos įvedimą didelėms bendrovėms Lietuvoje išsakė E.Šatienė. Ji taip pat kvietė iš Prancūzijos atvykusį F.Kentzą pasisakyti dėl to, ar jis savo šalyje nesusiduria su neįgaliųjų motyvacijos stoka ir ar tai netrukdo jiems įsidarbinti. Panašu, kad ši problema svetur nėra tokia aktuali.
Žmogus turi būti ruošiamas konkrečiam darbui
Kalbėdamas apie efektyvesnį neįgaliųjų įdarbinimą H.Vrindas pabrėžė, kad labai svarbus tarpininkų vaidmuo, kurie turi kuo geriau paruošti žmogų naujoms sąlygoms ir pareigoms. Taip pat jis pažymėjo, jog žmogus turi būti ruošiamas ne pagal vieną ar kitą programą, kurią jis pasirenka, bet atsižvelgiant į konkretų darbą, kurį dirbs ateityje. Taigi, „Workability Europe“ prezidento įsitikinimu, neįgalusis turi būti mokomas ir ruošiamas tik suradus jam konkretų darbą ir susipažinus su jo sąlygomis. Taip pat labai svarbu kuo greičiau žmogų įtraukti į darbo rinką, neleisti jam atprasti nuo jos, paskatinti jaustis naudingam.
"Bičiulystė", 2011, Nr. 24; www.biciulyste.lt
|