Pernai rudenį per šalį nuvilnijus sprogusio socialinių įmonių burbulo bangai suabejota jų skaidrumu, vykdoma socialine misija, interesais. Buvo atliekami patikrinimai, keičiamos statuso (neįgaliųjų socialinių įmonių) gavimo ir išlaikymo sąlygos, priimta nauja tvarka dėl socialinių ir neįgaliųjų socialinių įmonių veiklos tikrinimo, pakeistas ir sugriežtintas Socialinių įmonių įstatymas. Kitaip tariant, imtasi priemonių, siekiant apsaugoti pažeidžiamus visuomenės narius – neįgaliuosius, ypač sunkią negalią turinčiuosius. Praėjus pusmečiui po pasikeitimų galima suabejoti, ar tikslas buvo pasiektas ir ar neįgaliųjų darbinimo situacija nepablogėjo.

Neįgaliųjų socialinėje įmonėje „Liregus“ dirba regėjimo negalią turintieji.

Nebesiekia statuso ir jo atsisako

Lietuvos darbo biržos (LDB) Užimtumo rėmimo skyriaus vedėjos Vilijos Sanajavienės teigimu, pernai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva atlikus kai kurių socialinių ir neįgaliųjų socialinių įmonių patikrinimą pažeidimų, dėl kurių įmonės netektų papildomas lengvatas garantuojančio statuso, nerasta. Apskritai atvejų, kai jis panaikintas (dėl neskaidrios veiklos, piktnaudžiavimo parama), taip pat nėra. Tačiau, metų pradžioje pakeitus Socialinių įmonių įstatymą, galimybės būti ir vadintis neįgaliųjų socialine įmone savo noru atsisakė per 20 įmonių. Ne toks patrauklus šis statusas atrodo ir jo iki šiol neturėjusioms įmonėms. V.Sanajavienės nuomone, prie to galėjo prisidėti tiek plačiai įvairiose žiniasklaidos priemonėse paskleista abejonė dėl socialinių ir neįgaliųjų socialinių įmonių veiklos skaidrumo, tiek ir pasikeitusios Socialinių įmonių įstatymo nuostatos.

Remiantis pakeistu įstatymu, neįgaliųjų socialinės įmonės statusą norinti išlaikyti įmonė (ne mažiau kaip pusė jos darbuotojų turi būti neįgalieji) turi darbinti ne mažiau kaip 40 proc. darbuotojų, kurių darbingumas yra nuo 0 iki 40 proc. Taip siekta statusą norinčias išsaugoti įmones skatinti darbinti daugiau sunkesnę negalią turinčių žmonių. Anksčiau jokie papildomi reikalavimai neįgaliųjų socialinėms įmonėms dėl neįgalių darbuotojų darbingumo nebuvo taikomi.

Priešingas rezultatas

Pasak Neįgaliųjų įmonių sąjungos (NSĮS) direktoriaus Gedimino Bartkaus, įsigaliojus minėtam pasikeitimui, neįgaliųjų socialinės įmonės, kuriose dirba mažiau kaip 40 proc. ne didesnį kaip 40 proc. darbingumą turinčių darbuotojų, neturėjo daug pasirinkimų. Norėdamos išlaikyti neįgaliųjų socialinės įmonės statusą jos galėjo atleisti didesnį darbingumą turinčius neįgaliuosius ir darbinti sunkesnės negalios darbuotojus arba atsisakyti šio statuso. Pastaruoju keliu pasuko buvusi neįgaliųjų socialinė įmone ir NSĮS narė UAB „Lyderio grupė“. Pasak G.Bartkaus, iš esmės jokių privilegijų ar papildomos paramos šis statuso pakeitimas nelėmė, mat tik neįgaliųjų socialinėms įmonėms teikiamomis subsidijomis – papildomų administravimo ir transporto išlaidų kompensavimo, neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti, asistento (gestų kalbos vertėjo) išlaidoms kompensuoti – „Lyderio grupė“ nesinaudojo. Esminių pasikeitimų, atsisakius neįgaliųjų socialinės įmonės statuso, teigė nepatyręs ir UAB „Alinva“ direktorius Petras Laucius. Jis šio fakto nedramatizuoja ir tikisi, kad netrukus  „Alinva“ vėl galės vadintis neįgaliųjų socialine įmone. Šis statusas – tarsi skiriamasis bruožas mažiausio darbingumo žmonėms, ženklas, reiškiantis, jog jie čia gali susirasti darbą.

Griežtesnė darbo vietų steigimo ir pritaikymo tvarka

Pakeistame Socialinių įmonių įstatyme atsirado ir naujų nuostatų, kuriomis siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui valstybės parama, skiriama naujų darbo vietų neįgaliesiems steigimui. Valstybės paramos neįgaliojo darbo vietai steigti (pritaikyti) prašanti įmonė turi turėti tokio pat dydžio garantinį fondą. Jis turi būti išlaikomas tiek pat, kiek ir įsteigta (pritaikyta) darbo vieta (ne trumpiau kaip 36 mėnesius). Pasak V.Sanajavienės, ši subsidijos socialinėms ir neįgaliųjų socialinėms įmonėms rūšis anksčiau buvo ypač populiari, tam praėjusiais metais buvo skirta apie 4 mln. litų valstybės parama. Šiemet valstybės parama darbo vietų neįgaliesiems steigti ir pritaikyti siekia apie 800 tūkst. Lt.

Pasak Lietuvos socialinių įmonių asociacijos pirmininko ir neįgaliųjų socialinės įmonės „Liregus“ direktoriaus Leono Kirkilovskio, šis įstatymo pakeitimas tapo didele kliūtimi sąžiningai dirbančioms įmonėms. Didelio pelno neturinčios įmonės nesiryžta imti paskolų tam, kad turėtų garantinį fondą, tad neįgaliųjų darbo vietų augimas gerokai sulėtėjo.

Nebeliko norinčiųjų būti asistentais

L.Kirkilovskio nuomone, bene esminis pakeitimas griežtinant socialinių įmonių stebėseną ir siekiant užtikrinti jų veiklos skaidrumą susijęs su neįgalių darbuotojų asistentais ir jų darbo apmokėjimu. Lyginant aktualią Socialinių įmonių įstatymo redakciją su prieš tai galiojusiu įstatymu, akivaizdžių ir esminių skirtumų nėra. Subsidija asistentui sudaro 40 proc. jos skyrimo mėnesį galiojančio Vyriausybės patvirtinto minimaliojo valandinio atlygio dydžio už kiekvieną sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį turintį neįgalų darbuotoją ar neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas neviršijantis 25 proc. darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir 20 proc. už kiekvieną neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas 30–40 proc. darbingumo lygis, atsižvelgiant į neįgalaus darbuotojo faktiškai dirbtą laiką, kuriam atlikti buvo suteikta asistento pagalba. Pažymėtina, jog įstatyme nurodyta, kad ši subsidija mokama už kiekvieną neįgalųjį, kuriam padeda asistentas. Pasikeitimai išaiškėja nagrinėjant socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymą „Dėl valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos aprašo patvirtinimo“. Čia, pakartojus įstatymo nuostatas, detalizuojama, kokiam neįgaliųjų skaičiui gali padėti vienas asistentas: ne daugiau kaip 5 neįgaliems darbuotojams, turintiems proto negalią; ne daugiau kaip 7 neįgaliems darbuotojams, turintiems kitą negalią. Ir čia pat paaiškinama: „Kai asistento (gestų kalbos vertėjo) pagalba tuo pačiu metu yra teikiama keliems neįgaliems darbuotojams, neįgalių darbuotojų faktiškai dirbtos valandos, į kurias atsižvelgiant yra apskaičiuojamas subsidijos asistentui dydis, nėra sumuojamos.“ Kyla natūralus klausimas, ar poįstatyminiai aktai, kurių nuostatos skiriasi nuo įstatyme išvardintų, gali būti viršesni už įstatymą?

Po tokio tvarkos pakeitimo tiesiog nebeliko norinčiųjų dirbti neįgalių darbuotojų asistentais, tad sumažėjo ir sunkiausią negalią turinčiųjų galimybės įsidarbinti. Nors bent kol kas didesnių pasikeitimų neįgaliųjų socia-
linių įmonių statuso atsisakiusios įmonės teigia nepastebėjusios, nežinia, kokios įtakos tai turės ateityje. Abejonių lieka ir dėl to, ar įstatymo naujovės apskritai buvo naudingos – juk nė viena tariamai neskaidriai dirbusi įmonė nebuvo nubausta. Aišku viena – neįgalių darbuotojų padėtis nepagerėjo.

Lietuvos darbo biržos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje veiklą vykdo 137 socialinės įmonės, 99 iš jų turi neįgaliųjų socialinių įmonių statusą. Daugiausia socialinių įmonių – Vilniuje (53), nė vienos Utenos regione. Daugiausia įmonių užsiima gamyba (72), kitos 65 teikia paslaugas.

Socialinėse ir neįgaliųjų socialinėse įmonėse dirba 5,4 tūkst. darbuotojų, 3,5 tūkst. iš jų – neįgalieji. Jų darbo vietoms steigti, atlyginimams iš dalies kompensuoti, darbo ir poilsio aplinkai pritaikyti bei kitoms subsidijoms valstybė pernai skyrė 34 mln. litų.

Olia MACIULEVIČIŪTĖ

Egidijaus Skipario nuotr.

Šaltinis: „Bičiulystė“,2012, Nr.33; www.biciulyste.lt